Ryžių košė (pudingas, jei mandriau)

Vaikystėje man mama niekada nevirė ryžių košės. Tiesą pasakius, ryžių košės paragavau būdama gerokai virš trisdešimties :D

Kad mano vaikas neturėtų tokių spragų, išviriau šios košės jam ir netikėtai ji pavyko tokia skani, kad nieko neliko kaip tik užsirašyti receptą.

Na, o vaikas paragavęs košytės, kai aš ragavau ar nieko netrūksta, pasakė: "Mama, aš tokios skanios košės dar nevalgiau, tu man jos daug daug įdėk!", o atsigulęs miegoti "Mama, ta košė buvo labai labai skani" :)

Beja, ji savo skoniu man labai priminė prieš gerokai metų mano mėgtą pirktinę vanilinę ryžių košę -desertą ("Rytas" berods vadinasi). Deja, neturėjau progos įsitikinti koks mano jos skonis šaltos - nebeliko. 

Neabejotinai, atvėsusi ir palaikyta šaldytuve ši košė būtų puikus desertas. Dažniausiai ryžių pudingai verdami dar prabangesni - ne su vandeniu ir pienu, kaip kad manasis, bet su pienu ir grietinėle. Neabejotinai norėčiau ateityje išbandyti štai tokio Venecijos pudingo variantą.

Taigi, mums reikės:

Bendra mano atrasta taisyklė ryžių košei:

1 dalis apvaliagrūdžių ryžių

3 dalys vandens

~1-1,5 dalys pieno

O man prireikė:

1 puodelio apvaliagrūdžių ryžių

3 puodelių vandens

1-1,5 puodelio pieno (žiūrėkite pagal norimą tirštumą ir pilkite pagal poreikį. Ryžiai skysčių sugers daug, tad geriau negailėti)

~1,5 VŠ cukraus (gausis gana saldi, bent jau man, košė - dėkite pagal savo saldžiamėgiškumą, mano vyrukams toks saldumas pats tas)

1 AŠ vanilinio cukraus

žiupsnio druskos

gabalėlio sviesto

Paruošimas:

1. Ryžius pilame į puodą, užpilame vandeniu ir užviriname. Įdedame druskos. Užvirus, sumažiname ugnį ir paliekame virti kol sutirštės apie 10-15 minučių.
2. Supilame pieną, išmaišome ir paliekame virti dar 10-15 minučių. Dabar jau nepaliekame be priežiūros, nes košė gali prisvilti.
3. Likus 5 minutėms iki pabaigos, košę pagardiname cukrumi ir vaniliniu cukrumi.
4. Košei išvirus, įdedame gabalėlį sviesto, išmiašome ir paliekame truputėlį pabrinkti.

Skanaus!

P.S. Man ir keista ir liūdna tuo pat metu. Liūdna, nes visiškai dingo įkvėpimas - fotografuoti ir dalintis. Keista, nes neseniai persikrausčiau į naujutėlę virtuvę ir tai lyg turėtų mane įkvėpti. Bet neįkvepia... Visa laimė, kad turiu seniai gamintų, fotografuotų ir net aprašytų receptų. Belieka juos tik paskelbti. Nes prie tų receptų, kurie išbandyti, bet neaprašyti rankos net nesitiesia... Tikiuosi, kad tokia "kūrybinė krizė" truks neilgai...